Sabalas

Jau pamiršau, kad turiu šį blogą, galvoju reik kažką parašyti. Jau senai norėjau parašyti apie Sabala, tai mano žirgelio vardas. Nusipirkau jį netikėtai, kažkurią vasaros diena.

Kartą, lenkdamas mašinas, pamačiau sunkvežimiuką, o pro būdoje išspirtą skylę - arklius. Aplenkiau ir toliau jau galvodamas apie arklius sustojau šalikelėje ir kiek palaukęs susistabdžiau tą sunkvežimį, kuris nenoriai man sustojo. Priėjęs paklausiau, ar neparduoda, o vairuotojas pagalvojo, kad apie sunkvežimį klausiu, bet kai pasakiau, kad domina eržilai - davė savo telefono numerį ir papasakojo kaip surast jo fermą, kurioje daug arkliu, deja visi jie ten parduodami į mėsą.

Kitą dieną, važiuodamas netoliese nutariau jam paskambint ir užsukt pasižiūrėt. Atvažiavęs pamačiau didžiulę fermą, o joje pilna arklių, kokių tik nori. Kadangi mane domino tik eržilai - prie jų tiesiai ir nuėjau. Visi grąžūs, bet vienas labai krito į akį savo išvaizda ir charakteriu. Pasirodo - pats brangiausias, nes stambiausias. Bet visgi nutariau jį nusipirkt, o pirkt reikia iš karto, nes ant rytojaus atvažiuoja kastruot... o man tai reikia eržilo. Taigi jau vakaras, reikia ryt ankskti į darbą, bet reikia ir tą eržilą kažkaip nupirkt ir į tėvo sodybą nuvežt. Kurį laiką ieškojau priekabos, bet ką gali vakare rasti? Paskambinau dėdei ir jis sutiko man padėt...

Vidurnakti pagaliau Sabalas atsidūrė netoliese tėvo sodybos, tik į ją nėra normalaus kelio, taigi teko jį nuvest iki jos per upę ir mišką: o jis (Sabalas) toks laimingas stovedamas pievoje, gi jau kokie metai lauko nematęs... nuvedus prie upės, nesuprato kas tai yra - nebrenda, o man ryt anksti į darbą, o dar ir į Kauną grįžt reikia... pradejau ranka semt vandenį ir glostyt jam snukį, po truputį įsivedžiau jį į vandenį, o jis taip aukštai kojas kėlė, kad net įspyrė man į užpakalį :) kiek įbridęs sustojo - stovi, žiūri į srovę ir pagaliau suprato, kad tai vanduo - daug vandens... atsipalaidavo, pradejo draugiškai prunkšt, laižyt vandenį eidamas ir išreikšdmas tokį didžiulį džiaugsmą - kurio aš dar nesu matęs.

Perbridus upę ėjome mišku ir Sabalas uostė krūmų lapus lyg niekada gyvenime nebūtų jų suuodęs... Dar keli šimtai metrų ir sodyba. Palikau jį ten, kur jis ryte susipažino su dviem savo kumelėmis Sara ir Greita. Deja tos draugystės pats nemačiau, nes grįžau tą pačią naktį atgal į Kauną ir vos valandą pamiegojęs važiavau į darbą.

Po savaitės darbo grįžau į sodybą, sutvarkiau Sabalo kanopas, kurios nuo pat gimimo nebuvo tvarkytos ir atrodė tragiškai. Prajojau šiek tiek, aišku pirmą dieną porą kartų jis mane numetė, ir vieną jų gana skaudžiai. Ir netgi dabar jojant visada bando pirmiausia atsikratyt raiteliu, bet tai jam ne visada pavyksta :)

Man labai įdomu kokios jis veislės, žmogus kuris jį man pardavė sakė, kad jis atvežtas kažkur nuo Krakių kaimo, daugiau nieko apie jį nežinau.

Taigi jei jums patiko ši įstorija, o gal išmanote apie veisles, įdedu Sabalo foto čia ir prašau parašyti savo atsiliepimą ;)